Šalčininkų r. Dieveniškių „Ryto“ gimnazija

         Rajoninėje technologijų olimpiadoje „Mes kūrybingi ir išmanūs” dalyvavo I g klasės mokinės Saulė Peseckaitė ir Zofija Sinkevičiūtė bei II g klasės mokinės Valerija Kartanovič ir Ilona Suruda. Sveikiname Zofiją užėmus II vietą ir Iloną užėmus III vietą  savo anžiaus grupėje.

  

                    

             Vasario 15 dieną į gimnazijos skaityklą susirinko pradinių klasių mokiniai ir priešmokyklinukai. Konkurse dalyvavo šeši mokinukai iš visų keturių pradinių klasių. Gražiai  trumputes pasakėles pasekė pirmos klasės mokiniai: Dominykas Latarevič, Kotryna Salavej ir Sandra Arclybaitė. Antrokė Aistė Narbutaitė, trečiokas Modestas Dudovičius ir ketvirtokas Darius Saldzenius  pasakėles pasekė labai išraiškingai. Vaikai panoro ir kitąmet dalyvauti pasakėlės sekimo konkurse.

      Konkurso laimėtojais tapo visi skaitovai. Jiems buvo įteiktos padėkos ir spalvingos knygelės.

         Minint 27-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo – 1990 metų kovo 11-osios – metines, dalyvavome pilietinėje iniciatyvoje „Gyvasis tautos žiedas“. Nacionalinę pilietiškumo iniciatyvą inicijavo Tarptautinė komisija kartu su šios idėjos autoriais – Panevėžio Kastyčio Ramanausko lopšeliu-darželiu.

         Šia iniciatyva  buvo siekiama masiškai, patraukliai ir žaismingai paminėti vieną svarbiausių mūsų valstybės istorinių datų. Paskatinti jaunimą pamąstyti ir padiskutuoti,  ką reiškia laisvė ir demokratija, parodyti, kad laisvė nėra duotybė – už ją reikia kovoti ir aukotis, ja reikia rūpintis, ją puoselėti ir dėl jos dirbti kiekvieną dieną, prisiminti, kokiomis sąlygomis ir kaip buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė 1990 metais, kaip ji buvo ginama, kaip buvo siekiama jos įtvirtinimo, sustiprinimo ir tarptautinio pripažinimo;

 

 

        Kaip ir kasmet pavasarėjant „Ryto“ gimnazijoje kovo 6 – 9 dienomis nušurmuliavo senokai tradicine tapusi Lietuvių kalbos savaitė. Pagrindinis tokios savaitės tikslas – kuo įvairesnėmis priemonėmis populiarinti lietuvių kalbą, jos mokymąsi daryti kiek įmanoma patrauklesnį šiuolaikiniam mokiniui.

       Kovo šeštą dieną ilgosios pertraukos metu visų klasių mokiniai aktyviai įsitraukė į akciją „Išgelbėk pačią lietuviškiausią raidę Ė“. Net patys mažiausi gimnazijos mokinukai atidžiai rinko ir rašė žodžius, turinčius šią raidę. Vaikai supranta, kad gyvename šiuolaikinių technologijų amžiuje ir nuolat skubėdami tiesiog pamirštame diakritinius ženklus. O raidės be taškelių ar kitų ženklų išties skurdina ir menkina mūsų kalbą.

        Kovo septintoji – diena, skirta Kalbos kultūros metams paminėti. Taisėme dažniausiai pasitaikančias kalbos kultūros klaidas, bandėme atgaivinti senuosius posakius – juk būtent jie ir yra lietuvių kalbos turtas ir savastis.

           Kovo aštuntąją pavadinome Paukščių diena. Ir visiškai neatsitiktinai – kovo dešimtoji nuo seno liaudyje vadinama Keturiasdešimties paukščių diena, nes buvo tikima, kad apytikriai tiek paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į gimtinę. Deja, šiandien mes pažįstame vos vieną kitą paukščių rūšį. Mokiniai gavo plakatus su pavaizduotais paukščiai, kurie buvo minimi A. Baranausko „Anykščių šilelyje“. Jiems teko ne tik parašyti, koks paukštis vaizduojamas, bet ir  nurodyti, kokia to paukščio giesmelė. Nors užduotis nebuvo lengva, mokiniams paukščius atpažinti pavyko.

        Kovo devintąją rinkomės į komandų varžytuves. Komandų kapitonais tapo III g klasės mokiniai. Jie ne tik sėkmingai subūrė komandas, bet pasirūpino originaliais namų darbais, komandos įvaizdžiu. Viktorinos tema šiais metais kiek kitokia nei kasmet – kalbėjome tik apie Rytų ir Pietryčių Lietuvą: geografinius objektus, istorinius įvykius, žymius žmones, miestų ir miestelių herbus, vietovardžių kirčiavimą. Klausimai ir užduotys nebuvo lengvi, tačiau neprastai pasirengusios komandoms didelio vardo nebuvo – lukšteno juos kaip riešutus, kurių, kaip pastebėjome, netrūksta miestų ir miestelių heraldikoje.

       Viktorinai pasibaigus, apdovanojome nugalėtojus. Apibendrinamąjį žodį tardama gimnazijos direktorė Lolita Mikalauskienė pastebėjo, kad kasmet užduotys tampa vis išradingesnės, o ir mokiniai stebina entuziazmu ir nesibaigiančia fantazija.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Vilma Kisielytė-Hancharyk

 

 

      Kovo 2 dieną gimnazijoje  didelė  šventė: susirinko mielos mūsų  močiutės, seneliai.  Vaikai  labai džiaugėsi  jų sulaukę ir stengėsi kuo puikiausiai atlikti visą šventinę programą.

      Vedėjai Modestas ir Aistė pristatė visus dalyvius. Vaikai  padainavo  dainas „Močiutėle, kokia tu graži“, „Du gaideliai“, „Pas močiutę vakarojau…“. Pradinukai pašoko smagius ritmingus šokius bei pakvietė močiutes ir senelius į bendrą ratelį  išmokti naują, jų mėgstamą šokį.

       Eilėmis vaikai išsakė savo švelnius jausmus mylimiems senoliams, linkėjo seneliams dangiškos palaimos, širdimi nesenti, džiaugtis gyvenimu, padovanoti anūkėliams daug daug gerų patarimų.

       Gimnazijos direktorė Lolita Mikalauskienė džiaugėsi ir dėkojo, kad į šventę susirinko daug močiučių ir senelių. Malonu, kad surado laiko ateiti ir pasidžiaugti anūkėlių pasiekimais. Vadovė pakvietė lankytis gimnazijoje ir tada, kai jauniausios atžalėlės  mokysis vyresnėse klasėse.

        Šventei baigiantis vaikai įteikė  seneliams savo sukurtas dovanėles.

 

            „Žiema žiema, bėk iš kiemo, jei nebėgsi, išvarysim“, – tokiais žodžiais degindami Morę pradinių klasių mokiniai iš „Ryto“ gimnazijos kiemo varė žiemą. Aišku, sniego jau kelios dienos nebuvo likę nė saujos, bet gerai paieškojus įvairiose žemumose ar įdubose dar buvo galima atrasti, todėl kad nutukusi žiema nesugrįžtų, ją varyti reikėjo. Ir varė ne tik pradinių klasių mokiniai, tačiau ir visi likusieji gimnazijos bendruomenės nariai.

           Žiemos varymo šventę pradėjo senelis ir senelė, besikalbėdami apie Užgavėnes, svarbesnių darbų pabaigą, maisto ruošimą. Juos aplankiusios kaimynės pasidalino įvairiais prietarais, smagiai pasišoko ir vėl išskubėjo į namus, mat dar ne visos buvo prigaminusios pakankamai patiekalų Užgavėnių šventei. Vos kaimynėms išskubėjus, į senelių trobą įlėkė Lašininis, prašydamas gelbėti jį nuo įniršusio Kanapinio. Vis dėlto pastarasis buvo nenugalimas. Paskelbus Kanapinio pergalę, visi rinkosi į gimnazijos kiemą smagiai pasišokti ir padainuoti. O kad žiema nepradėtų kaišioti pagalių tvirtais žingsniais žengiančiam pavasariui, sudeginome paskutinį jos simbolį – Morę. Šventei artėjant į pabaigą prisiminėme, kad dar ne visi šiandien valgėme dvylika kartų, todėl pirštus apsilaižydami skanavome pačių mokinių iškeptų blynų.

  Toje šventėje ir aš buvau: su visais šokau, dainavau, uogienės ant blynelių tepiau, kartu su kitais skanavau, o ką girdėjau ir mačiau, viską užrašiau…

   Jolita Slavinskienė

 

 

 

         Gimnazijos pirmame aukšte didžiulis sujudimas: pertraukos metu prekystaliai  buvo nukrauti įvairiomis gėrybėmis: žagarėliais, keksiukais, „grybukais“, vafliais… Prie  stalų daug rimtų „pardavėjų“.  Kiekvienas pirkėjas galėjo pasirinkti ir nebrangiai įsigyti norimą skanėstą. Mažiausieji pardavėjai labai  džiaugėsi  nauja patirtimi. Kitą pertrauką buvo parduoti likę kepiniai.

  

 

 

 

 

      Šiais metais ,,Šalčios aleliumų " renginys ,,Lietuva  – tai aš, mano šeima, mano bendruomenė"  jau dvidešimtas. Taip sutapo, kad kartu šventėme ir  Lietuvos valstybės atkūrimo  dieną. Į Lietuvos tūkstantmečio gimnaziją suvažiavo aštuonių Šalčininkų rajono lietuviškų mokyklų ir vieno lopšelio – darželio jaunieji dainorėliai, skaitovai, šokėjai.

       Į šventę atvyko daug garbingų svečių: Švietimo ministerijos darbuotojai, „Vilnijos“ ir „ Ryto“ draugijų nariai, Šalčininkų švietimo skyriaus darbuotojai, rėmėjai, spaudos atstovai ir daug kitų.

      Mūsų gimnazijos mokiniai, buvę jos auklėtiniai: Loreta Bilytė, Miglė Mikalauskaitė, Aurimas Vachoviakas parodė  kompoziciją  ,,Lietaus ir vėjų žemė". Ją paruošė mokytojai: Vilma Kisielytė – Hancharyk, Ana Bandalevič ir  Gintaras Staniulis.

 

 

          Šios dienos istorijoje – daug romantiškų legendų. Viena jų pasakoja, kad Valentino dieną pradėjo švęsti dar Romos imperijos laikais. Ši šventė buvo skirta deivės Junonos, vedybų globėjos, garbei. Kiti tyrinėtojai tvirtina, kad tai tikriausiai siejasi su graikų- romėnų pavasario švente, dievui Panui pagerbti.

         Nuo pat pamokų pradžios gimnazijoje  vyravo džiugi nuotaika: vaikai reiškė šilčiausius  jausmus ne tik  prisegdami raudonas širdeles savo draugams ir mokytojams, bet ir  draugiškai apsikabindami. Mokinių taryba pakvietė visus per pertraukas atlikti užduotis, paklausyti muzikos, o vienos pertraukos metu susirinkti salėje. Ten buvo pristatytos  Valentino dienos šventimo tradicijos Lietuvoje ir pasaulyje, organizuotas smagus žaidimas, išdalintas Valentino paštas. Nespėjusiems parašyti  suteikta galimybė iki kitos dienos įmesti į pašto  dėžutę   mielą šiltą laiškelį.