Archyvas ‘Mokyklos naujienos’ kategorijos
Vasario 15 dieną į gimnazijos skaityklą susirinko pradinių klasių mokiniai ir priešmokyklinukai. Konkurse dalyvavo šeši mokinukai iš visų keturių pradinių klasių. Gražiai trumputes pasakėles pasekė pirmos klasės mokiniai: Dominykas Latarevič, Kotryna Salavej ir Sandra Arclybaitė. Antrokė Aistė Narbutaitė, trečiokas Modestas Dudovičius ir ketvirtokas Darius Saldzenius pasakėles pasekė labai išraiškingai. Vaikai panoro ir kitąmet dalyvauti pasakėlės sekimo konkurse.
Konkurso laimėtojais tapo visi skaitovai. Jiems buvo įteiktos padėkos ir spalvingos knygelės.
Kovo 10 d. gimnazijoje įvyko nacionalinis konkursas ,,Lietuvos istorijos žinovas". Sveikiname mokytoją Vilmą Kisielytę – Hancharyk ir II g klasės mokinį Vytautą Kropą parodžius puikias Lietuvos istorijos žinias !

Šia iniciatyva buvo siekiama masiškai, patraukliai ir žaismingai paminėti vieną svarbiausių mūsų valstybės istorinių datų. Paskatinti jaunimą pamąstyti ir padiskutuoti, ką reiškia laisvė ir demokratija, parodyti, kad laisvė nėra duotybė – už ją reikia kovoti ir aukotis, ja reikia rūpintis, ją puoselėti ir dėl jos dirbti kiekvieną dieną, prisiminti, kokiomis sąlygomis ir kaip buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė 1990 metais, kaip ji buvo ginama, kaip buvo siekiama jos įtvirtinimo, sustiprinimo ir tarptautinio pripažinimo;
Kovo šeštą dieną ilgosios pertraukos metu visų klasių mokiniai aktyviai įsitraukė į akciją „Išgelbėk pačią lietuviškiausią raidę Ė“. Net patys mažiausi gimnazijos mokinukai atidžiai rinko ir rašė žodžius, turinčius šią raidę. Vaikai supranta, kad gyvename šiuolaikinių technologijų amžiuje ir nuolat skubėdami tiesiog pamirštame diakritinius ženklus. O raidės be taškelių ar kitų ženklų išties skurdina ir menkina mūsų kalbą.
Kovo septintoji – diena, skirta Kalbos kultūros metams paminėti. Taisėme dažniausiai pasitaikančias kalbos kultūros klaidas, bandėme atgaivinti senuosius posakius – juk būtent jie ir yra lietuvių kalbos turtas ir savastis.
Kovo aštuntąją pavadinome Paukščių diena. Ir visiškai neatsitiktinai – kovo dešimtoji nuo seno liaudyje vadinama Keturiasdešimties paukščių diena, nes buvo tikima, kad apytikriai tiek paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į gimtinę. Deja, šiandien mes pažįstame vos vieną kitą paukščių rūšį. Mokiniai gavo plakatus su pavaizduotais paukščiai, kurie buvo minimi A. Baranausko „Anykščių šilelyje“. Jiems teko ne tik parašyti, koks paukštis vaizduojamas, bet ir nurodyti, kokia to paukščio giesmelė. Nors užduotis nebuvo lengva, mokiniams paukščius atpažinti pavyko.

Viktorinai pasibaigus, apdovanojome nugalėtojus. Apibendrinamąjį žodį tardama gimnazijos direktorė Lolita Mikalauskienė pastebėjo, kad kasmet užduotys tampa vis išradingesnės, o ir mokiniai stebina entuziazmu ir nesibaigiančia fantazija.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Vilma Kisielytė-Hancharyk

Vedėjai Modestas ir Aistė pristatė visus dalyvius. Vaikai padainavo dainas „Močiutėle, kokia tu graži“, „Du gaideliai“, „Pas močiutę vakarojau…“. Pradinukai pašoko smagius ritmingus šokius bei pakvietė močiutes ir senelius į bendrą ratelį išmokti naują, jų mėgstamą šokį.
Eilėmis vaikai išsakė savo švelnius jausmus mylimiems senoliams, linkėjo seneliams dangiškos palaimos, širdimi nesenti, džiaugtis gyvenimu, padovanoti anūkėliams daug daug gerų patarimų.
Gimnazijos direktorė Lolita Mikalauskienė džiaugėsi ir dėkojo, kad į šventę susirinko daug močiučių ir senelių. Malonu, kad surado laiko ateiti ir pasidžiaugti anūkėlių pasiekimais. Vadovė pakvietė lankytis gimnazijoje ir tada, kai jauniausios atžalėlės mokysis vyresnėse klasėse.
Šventei baigiantis vaikai įteikė seneliams savo sukurtas dovanėles.

Žiemos varymo šventę pradėjo senelis ir senelė, besikalbėdami apie Užgavėnes, svarbesnių darbų pabaigą, maisto ruošimą. Juos aplankiusios kaimynės pasidalino įvairiais prietarais, smagiai pasišoko ir vėl išskubėjo į namus, mat dar ne visos buvo prigaminusios pakankamai patiekalų Užgavėnių šventei. Vos kaimynėms išskubėjus, į senelių trobą įlėkė Lašininis, prašydamas gelbėti jį nuo įniršusio Kanapinio. Vis dėlto pastarasis buvo nenugalimas. Paskelbus Kanapinio pergalę, visi rinkosi į gimnazijos kiemą smagiai pasišokti ir padainuoti. O kad žiema nepradėtų kaišioti pagalių tvirtais žingsniais žengiančiam pavasariui, sudeginome paskutinį jos simbolį – Morę. Šventei artėjant į pabaigą prisiminėme, kad dar ne visi šiandien valgėme dvylika kartų, todėl pirštus apsilaižydami skanavome pačių mokinių iškeptų blynų.
Toje šventėje ir aš buvau: su visais šokau, dainavau, uogienės ant blynelių tepiau, kartu su kitais skanavau, o ką girdėjau ir mačiau, viską užrašiau…
Gimnazijos pirmame aukšte didžiulis sujudimas: pertraukos metu prekystaliai buvo nukrauti įvairiomis gėrybėmis: žagarėliais, keksiukais, „grybukais“, vafliais… Prie stalų daug rimtų „pardavėjų“. Kiekvienas pirkėjas galėjo pasirinkti ir nebrangiai įsigyti norimą skanėstą. Mažiausieji pardavėjai labai džiaugėsi nauja patirtimi. Kitą pertrauką buvo parduoti likę kepiniai.

Į šventę atvyko daug garbingų svečių: Švietimo ministerijos darbuotojai, „Vilnijos“ ir „ Ryto“ draugijų nariai, Šalčininkų švietimo skyriaus darbuotojai, rėmėjai, spaudos atstovai ir daug kitų.
Mūsų gimnazijos mokiniai, buvę jos auklėtiniai: Loreta Bilytė, Miglė Mikalauskaitė, Aurimas Vachoviakas parodė kompoziciją ,,Lietaus ir vėjų žemė". Ją paruošė mokytojai: Vilma Kisielytė – Hancharyk, Ana Bandalevič ir Gintaras Staniulis.

Nuo pat pamokų pradžios gimnazijoje vyravo džiugi nuotaika: vaikai reiškė šilčiausius jausmus ne tik prisegdami raudonas širdeles savo draugams ir mokytojams, bet ir draugiškai apsikabindami. Mokinių taryba pakvietė visus per pertraukas atlikti užduotis, paklausyti muzikos, o vienos pertraukos metu susirinkti salėje. Ten buvo pristatytos Valentino dienos šventimo tradicijos Lietuvoje ir pasaulyje, organizuotas smagus žaidimas, išdalintas Valentino paštas. Nespėjusiems parašyti suteikta galimybė iki kitos dienos įmesti į pašto dėžutę mielą šiltą laiškelį.