Elektroninis dienynas
Pirmosios mažosios poetės nedrąsios eilės šių metų „Poezijos pavasarėlyje“ pavergė klausytojų širdis. Siūlau ir jums susipažinti su talentingos mergaitės kūryba.
Mokytoja Irena Ardišauskienė
|
Mano mamai Ačiū Tau už tai, Kad gėlą kartais pajaučiu rytais. Ačiū Tau už žodį mielą, Man ištartą vakarais. Ačiū Tau, kad dar gegužis Būna tyras ir vaiskus. Ačiū Tau, kad man akyse Kartais sužiba lietus… Ačiū Mama, kad buvai Tu, Kad buvai Tu ir esi. Tau pagausiu ryto vėją, Skrendantį padebesy… Tau kartosiu vieną žodį iš visų- Ačiū, Mama, kad esi Tu, Kad gyventi taip šviesu. Duonos riekelė iš motinos rankų, Plona riekelė, ar jos pakanka? Mama, mes nepaklausėme Vieno dalyko: Ar tu pavalgius, Ar tau paliko? Motinos rankos šiltos kaip duona. Galvelę glosto, Gera, malonu. Duoną nuo lauko iki riekelės Šildė ir globstė tavo rankelės. Mama, mamyte, kur bekeliausim, Ar tu pavargus, nebepaklausėm. Buvai gyvenime, mamyte, Visų ryškiausias švyturys. Juk tu pirmoji man, mamyte, Atvėrei į gyvenimą duris.
|
Mamai Nuo žemės delno kyla žalias daigas, Viršum galvos – padangių žydruma. Aš bėgu prie tavęs kaip mažas vaikas Tave ir saulę šaukdama „Mama“. Tu man sakai, tu man kartoji, mama: Yra keliai, keleliai ir takai, Kuriais į širdį kaip į bendrą namą, Ateina žmonės – dideli vaikai. Pėdos, įmintos sniege, Įprasmintos dienos laike, Žodis virtęs gėle, Juk tai tu, mama!
Nakty – švieselė kampe, Tu be skarelės lange, Virbalai miklūs delne, Vis tai tu, mama! Ir kai jau lopšinės tylės, Kai lėlės pamirštos liūdės, Kai niekas galbūt nemylės, Mylėsi tu, mama! Kai rugsėjis auksą barstys, Kai žiemos po pusnį braidys, Kai birželis šieną vartys, Ten visur būsi tu, mama! Kai širdis iš liūdesio kauks, Kai juodi debesys plauks, Ir niekas galbūt nebelauks, Lauksi tu, mama. Kai šypsosis giedras dangus, Kai džiaugsis pakilęs žmogus, Kai laiko būti nebus, Su manim visuomet būsi tu, mama!
|
Eilėraštis draugei Kornelijai Vienintelis džiaugsmas Ir laimė tame. Kai sunkią akimirką Draugė šalia.
Kai nuotykiai tampa Puikia programa, Ir niekas nerūpi, Tik laimė tava.
Kai akys pavirsta Kristalų upe, Vienintelė draugė, Supranta mane.
Kai norisi bėgti, Negrįžt niekada, Tik draugė sustabdo Ir guodžia mane.
Pasaulis juk didelis, Laiko mažai. Kiekvieną akimirką Jaučiame tai.
Draugystę suspaudęs Laikyk širdyje, Ir eidamas drąsiai Neklysk kelyje.
|
Mano kaimas Smėlėti takeliai Pušelė žalia, Gimtieji žodeliai, Tėveliai šalia. Mamytės lopšinė Užmiegant tyli Tai mano kaimelis Brangiausia šalis.
|
Aš džiaugiuosi, kad esu lietuvė
Mano gimtinė – Lietuva.
Čia labai graži gamta.
Daug miškelių, ežerų…
Čia labai, labai gražu!
Čia kasdieną čiulba paukščiai,
Ošia miškas nuo garsų.
Mirga pievos nuo gėlių,
Žydi tulpės prie namų.
Anksčiau buvo daug blogiau nei dabar… Aš to nemačiau, bet girdėjau iš senesnių žmonių pasakojimų, atsiminimų.
Gimiau Dieveniškėse, mažame gražiame miestelyje. Dieveniškės – mano gimtinė. Mokausi Dieveniškių „Ryto“ vidurinėje mokykloje. Manau, kad būtent čia, mokykloje, mes mokomės lietuvių kalbos ir mokydamiesi ją išsaugome.
Anksčiau apie tokias mokyklas žmonės net nesvajojo. Tačiau tikėjosi, kad kažkada viskas pasikeis ir nereikės taip vargti.
Mano prosenelės brolis, kuris buvo ištremtas į Sibirą, pasakojo, kad tremty vaikai žiemą dirbdavo dvylika valandų, o vasarą – keturiolika ir be poilsio. Per visą dieną gaudavo du šimtus gramų duonos. Tokių sąlygų dabar neįmanoma įsivaizduoti, tik galime pasidžiaugti, kad taip nėra.
Aš tikrai myliu Lietuvą ir džiaugiuosi, kad esu lietuvė!