Elektroninis dienynasSmagu, kad vis dar turime ypatingų ir labai įdomių lankytinų vietų Vilniuje. Spalio 30 dienos edukacijos su 8-9 klasių mokiniais buvo kaip niekad įdomios ir labai skirtingos. Pirmiausia apsilankėme Lietuvos radijuje ir televizijoje. Iššniukštinėjome kiekvieną studiją, sales, kabinetus, bandėme skaityti suflerio tekstą, stebėjome, kaip atrodome šiapus ir anapus kamerų, užėjome ir į pirmąją mažulytę studiją bei svarbiausią kabinetą, kuriame visos televizijos "smegenys", užtikrinančios, kad bet kokiu oru, bet kokią dieną ar naktį, bet kokiomis sąlygomis vyktų nepertraukiama transliacija, o prireikus būtų panaudojami generatoriai ir kitos priemonės, kad viskas būtų rodoma sklandžiai ir be trikdžių. Taip pat pamatėme radijo ir televizijos laidų vedėjų, režisierių, reporterių, operatorių, technikų, žurnalistų, inžinierių ir kitų darbuotojų darbo vietas bei užkulisius, radijo studijoje "pagavome" besisvečiuojantį ir žinomą dainininką Leoną Somovą. Pasivaikščiojome koridoriais, kurie dar mena sausio 13-osios įvykius. Tą tragišką naktį primena kulkų žymės, nuotraukos, išlikę vaizdo įrašai, o garsioji Eglės Bučelytės (beje, tebedirbančios televizijoje iki šiol) frazė yra girdima vos vienu mygtuko paspaudimu. Papietavę keliavome į visiškai kitokios temos edukaciją Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse. Šiemet dvaras skaičiuos jau 200 metų. 1944 m. Tuskulėnų dvaro teritorija su pastatais atiteko sovietų represinėms struktūroms ir tapo visuomenei neprieinama. Dalis teritorijos visuomenei atverta tik aštuntajame dešimtmetyje, kaimynystėje pastačius Vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sporto rūmus ir įrengus skverą. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, teritorijoje buvo aptiktos masinės NKGB (MGB) vidaus kalėjime nužudytų asmenų kapavietės. Jos dabar yra pažymėtos, viena jų buvo beveik 4 metrų gylio. Toliau apžiūrėjome baltąjį dvarelį. 1866 m. šalia Tuskulėnų dvaro įsigijęs žemės, medžioklės namelį pasistatė atskirojo žandarų korpuso pulkininkas Aleksandras Losevas – vienas 1863–1864 m. sukilimo malšintojų, ištikimas Michailo Muravjovo-Koriko talkininkas, tardymo komisijos narys. 1928 m. inžinierius geodezininkas, Vilniaus miesto geologinės tarnybos viršininkas Francišekas Valickis nupirko iš Lidijos Minakovos apgriuvusį namelį kartu su jam priklausančiais ūkiniais pastatais ir pritaikė jį šeimos vasarvietei. Pastatas buvo rekonstruotas: įstatyti nauji langai, raudonomis čerpėmis uždengtas stogas, įrengta medinė veranda, įvestas vanduo ir elektra, rytinėje pastato dalyje pristatyta terasa, dekoruota puošnia drožyba. Šviesia spalva nudažytas namelis buvo vadinamas Baltuoju dvareliu. Valickių valdose (apie 3 ha žemės) buvo užveistas ir gerai prižiūrimas sodas, puoselėjami gėlynai ir daržas. Į žemutinį tereną, kur akį traukė puikiai sukomponuotas ovalus gėlynas, buvo galima nusileisti specialiai suprojektuotais laipteliais. Dabar Baltojo dvarelio rūsyje įrengta muziejinė ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“, kurią aplankėme. Ten mums buvo atskleidžiamas sovietinio totalitarinio režimo sukurtas mirties nuosprendžių priėmimo ir vykdymo mechanizmas. Eksponuojamuose archyviniuose dokumentuose pateikiama informacija apie nužudytuosius ir egzekucijų vykdytojus, o Tuskulėnų dvaro istoriją pristato archeologiniai radiniai (batai, sagos, metalas) ir ikonografinė medžiaga. Smagu buvo papiešti ant smėlio – taip įtvirtinant citatą "Rankos stato, rankos griauna". Ekskursijos pabaigoje užėjome į kolumbariumą. (lot. columbarium) – tai urnų su mirusiojo palaikais laikymo patalpa, statinys ar salė. Tuskulėnų dvaro teritorijoje atlikus archeologinius kapaviečių ir antropologinius rastų palaikų tyrimus, parengtas jų amžinojo poilsio vietos – koplyčios-kolumbariumo – projektas. Projekto autoriai pasirinko pilkapio formos statinį, kuriame per 2004 m. Vėlines atgulė Tuskulėnuose atkastų žmonių palaikai. Jame vienodose urnose-karsteliuose, sudėtose į kriptas, palaidoti 717 žmonių palaikai, kitų septynių asmenų palaikai atiduoti artimiesiems, Telšių vyskupijai. 2009 m. koplyčią-kolumbariumą papuošė meninis kūrinys – skliautinė mozaika „Trejybė“, simbolizuojanti Likimą, Laimę ir Laisvę. Jos autorius – G. Umbrasas. Iš balto ir geltono aukso gabaliukų ir spalvoto stiklo sulipdytas meno kūrinys skirtas sovietinio režimo aukoms pagerbti. Jis vaizduoja trijų paukščių – sakalo, pelėdos ir gulbės – sparnų sankirtą. Pilkapio viršūnę užbaigia karūna, kurią sukūrė G. Karalius. Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse esanti koplyčia-kolumbariumas simbolizuoja aukų atminimo ir pagerbimo įamžinimą. Tai rimties ir susikaupimo erdvė. Baigę edukaciją, beveik Vėlinių išvakarėse grįžtame namo. Jau savaitgalį kiekvienas su savo šeima keliausime tvarkyti artimųjų kapų ir visada atminsime, kaip yra svarbu žinoti ne tik savo šeimos, bet ir tautos, šalies istoriją.
