Elektroninis dienynas
Vėlinės… Ir vėl tas laikas, kai atmintis išdidina skausmą ir liūdesį.
Regis, metai ir tekanti laiko upė turėtų viską nunešti, nuplukdyti, bet taip nėra.
Laukiame tos lapkričio dienos ir nakties, kai vėl tyloje būsime su tais, kurie kažkada išėjo, o šią vienintelę naktį sugrįš mūsų mintyse.
Sugrįš pažiūrėti, kokie mes, ką veikiame, už kokio stalo sėdame valgyti kasdieninės duonos, kokias maldas kalbame neilgai būdami šiame pasaulyje.
Jie čia buvo, jie pažįsta šio gyvenimo kepamos duonos kvapą, todėl jie tokie ramūs ir tylūs.
Sunerimę būname tik mes, nes mes žinome, kad viskas šiame pasaulyje laikina.
Ramūs būna tik jie, nes žino, kas yra ten, anapus…
Graži ta spalio pabaiga… Medžiai nubarsto paskutinius lapus, gamta apmiršta, ruošdamasi naujam prabudimui. Sustojame ir mes prisiminti tų, kurie jau išėję… Tvarkome jų amžinojo poilsio vietas, puošiame gėlėmis, uždegame žvakutę…
Dieveniškių "Ryto" gimnazija turi gražią tradiciją – prieš pat Vėlines aplankyti kapelius, kurie jau seniai nelankomi, apleisti. Spalio 28 dienos popietę, lynojant įkyriam rudens lietučiui, gimazistai su mokytojomis V. Kisielyte – Hancharyk ir R. Ratkevičiene bei Pasieniečių būrelio nariai su vadove G. Čižiene aplankė Dieveniškių bei Norviliškių kapines, tvarkė nebeprižiūrimus kapus, uždegė žvakutes, kalbėjo apie Vėlinių papročius bei tradicijas.
