Elektroninis dienynas
Kaip ir kasmet pavasarėjant „Ryto“ gimnazijoje kovo 6 – 9 dienomis nušurmuliavo senokai tradicine tapusi Lietuvių kalbos savaitė. Pagrindinis tokios savaitės tikslas – kuo įvairesnėmis priemonėmis populiarinti lietuvių kalbą, jos mokymąsi daryti kiek įmanoma patrauklesnį šiuolaikiniam mokiniui.
Kovo šeštą dieną ilgosios pertraukos metu visų klasių mokiniai aktyviai įsitraukė į akciją „Išgelbėk pačią lietuviškiausią raidę Ė“. Net patys mažiausi gimnazijos mokinukai atidžiai rinko ir rašė žodžius, turinčius šią raidę. Vaikai supranta, kad gyvename šiuolaikinių technologijų amžiuje ir nuolat skubėdami tiesiog pamirštame diakritinius ženklus. O raidės be taškelių ar kitų ženklų išties skurdina ir menkina mūsų kalbą.
Kovo septintoji – diena, skirta Kalbos kultūros metams paminėti. Taisėme dažniausiai pasitaikančias kalbos kultūros klaidas, bandėme atgaivinti senuosius posakius – juk būtent jie ir yra lietuvių kalbos turtas ir savastis.
Kovo aštuntąją pavadinome Paukščių diena. Ir visiškai neatsitiktinai – kovo dešimtoji nuo seno liaudyje vadinama Keturiasdešimties paukščių diena, nes buvo tikima, kad apytikriai tiek paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į gimtinę. Deja, šiandien mes pažįstame vos vieną kitą paukščių rūšį. Mokiniai gavo plakatus su pavaizduotais paukščiai, kurie buvo minimi A. Baranausko „Anykščių šilelyje“. Jiems teko ne tik parašyti, koks paukštis vaizduojamas, bet ir nurodyti, kokia to paukščio giesmelė. Nors užduotis nebuvo lengva, mokiniams paukščius atpažinti pavyko.
Kovo devintąją rinkomės į komandų varžytuves. Komandų kapitonais tapo III g klasės mokiniai. Jie ne tik sėkmingai subūrė komandas, bet pasirūpino originaliais namų darbais, komandos įvaizdžiu. Viktorinos tema šiais metais kiek kitokia nei kasmet – kalbėjome tik apie Rytų ir Pietryčių Lietuvą: geografinius objektus, istorinius įvykius, žymius žmones, miestų ir miestelių herbus, vietovardžių kirčiavimą. Klausimai ir užduotys nebuvo lengvi, tačiau neprastai pasirengusios komandoms didelio vardo nebuvo – lukšteno juos kaip riešutus, kurių, kaip pastebėjome, netrūksta miestų ir miestelių heraldikoje.
Viktorinai pasibaigus, apdovanojome nugalėtojus. Apibendrinamąjį žodį tardama gimnazijos direktorė Lolita Mikalauskienė pastebėjo, kad kasmet užduotys tampa vis išradingesnės, o ir mokiniai stebina entuziazmu ir nesibaigiančia fantazija.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Vilma Kisielytė-Hancharyk
