
Pasakius, jog pamoka bus kitokia, mokinių smalsumas išaugo akimirksniu, tačiau intrigą, ką veiksime artimiausias 45 minutes, pavyko išlaikyti iki pamokos pradžios. Mokiniai žino, kad per etninės kultūros pamokas prisimenamos mūsų senosios kartos tradicijos bei papročiai, bet šį kartą atsisakėme teorijos ir ėmėmės praktikos – „mušėme“ sviestą. Nei kaimiška grietinė, nei sviestmušė mokinių nenustebino, nes apie šio darbo atlikimą vaikai buvo bent girdėję, tačiau tik vienas kitas išbandęs. Iš pradžių mokiniai ginčijosi, kuris pirmas pradės „mušti“ sviestą, mat galvojo, jog tai pakankamai trumpas ir nesudėtingas darbas. Vis dėlto labai greitai vaikų užsidegimą keitė nuobodulys (kiek galima dirbti tą patį darbą, o rezultato nematyti). Negana to, ne visi susigundė pabandyti „mušti“ sviestą, o ką jau kalbėti apie šio gaminio plovimą galiausiai jį „sumušus“. Mokiniams šis vaizdas nebuvo labai estetiškas, todėl ne kiekvienas ryžosi ant duonos riekės tepti neįprastai geltono sviesto ir jo parag
auti. Užtat ragavusieji ilgai stebėjosi gaminio spalva bei skoniu.

Globalizacija, kosmopolitizmas palietė kiekvieną. Šiandien mes gyvename kitaip nei tėvai ar juolab seneliai, todėl jaunajai kartai nepriimtini darbai, kuriuos dirbdavo mūsų protėviai. Žingsnis po žingsnio supažindiname su savo tautos papročiais, mokome suvokti save kaip konkrečios tautos (šeimos, giminės), etnografinės srities atstovą. Etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pagrindas, padedantis palaikyti savo visuomenės narių pilietinę brandą, išlaikyti tarptautiniam bendradarbiavimui būtiną orumą, savarankiškumą ir savitumą, etninė kultūra nutiesia kelią į pilietinę visuomenę – ugdo toleranciją kitoms tautoms. Daug metų kryptingai mokome etnokultūros ir esame tikri, kad sustiprinome tautinę savimonę, todėl mūsų vaikai yra didesni Lietuvos patriotai, o užaugę mažiau linkę emigruoti.
Mokytoja Jolita Slavinskienė