Elektroninis dienynasArchyvas 2026 gegužė 27
Kodėl lietuvių rašytojai taip mėgo ilgus pasivaikščiojimus Bernardinų sode? Kokias paslaptis slepia Užupio skersgatviai? Ką pasakoja Vilniaus universiteto kiemeliai? Į šiuos ir kitus klausimus gegužės 27 dieną atsakymų ieškojo „Ryto“ gimnazijos mokiniai. Literatūros pamokos šįkart persikėlė į Vilnių – įvadinės ekskursijos po įspūdingą ir istorijų pilną centrinį Vilniaus universiteto ansamblį metu gimnazistus gidė Augustė supažindino su pagrindiniais Universiteto istoriniais įvykiais, asmenybėmis ir svarbiausiomis ansamblio vietomis. Ekskursijos metu aplankyti svarbiausi Universiteto kiemai: Bibliotekos, Sarbievijaus, Simono Daukanto, Didysis ir Observatorijos. Taip pat papasakojo apie Rimanto Gibavičiaus ir Petro Repšio freskas, esančias Filologijos fakultete. Mokinius ypač sužavėjo šv. Jonų bažnyčios vidus – sunku buvo patikėti, kad sovietmečiu čia buvo popieriaus sandėlis, o šiandien akis džiugina lipdiniai, vitražai, paveikslai.
Užupis – menininkų respublika, kartais lyginama su Paryžiaus Monmartro rajonu. Jis garsėja savo nuosavu himnu, konstitucija, kurią perskaitėme Paupio gatvės pradžioje (ji surašyta ant tvoros), čia plyti vienos seniausių Vilniaus Bernardinų kapinės, stovi dvi bažnyčios, o viską vainikuoja bronzinis Užupio angelas. Tai vienas seniausių Vilniaus rajonų, istoriniuose šaltiniuose minimas jau XVI amžiuje. Senovėje čia sparnais mojo daugybė malūnų, čia buvo vargingųjų priemiestis, kur daugiausia gyveno amatininkai. Šiandien tai prabangi vieta, traukianti įvairių šalių turistus. Pasivaikščioję Bernardinų sode, pasigrožėję pavasarinių žiedų gausa, pasiklausę raminančio Vilnelės čiurlenimo mokiniai suprato, kodėl iškiliausi rašytojai čia ieškojo įkvėpimo.
Pamokos kitoje aplinkoje plečia akiratį, ugdo kultūrinę, pažinimo, bendravimo bei bendradarbiavimo ir kitas kompetencijas.
